Toliau gilinantis į E. Parkerio knygos „Fine Angling for Coarse Fish“ skyrių apie kuojų žūklę, prieiname labai įdomų skirsnį, kuriame rašoma apie kuojų žūklėje naudojamus masalus.
Autorius labai skrupulingai išnagrinėjo atskirus masalus, aprašė, kaip juos pasigaminti, kokius kabliukus jiems naudoti. Bus labai įdomu palyginti šimtmečio senumo kuojų meniu su mūsų šiuolaikinėmis žiniomis.
Masalų sąrašas sudarytas atsitiktine tvarka. Reikia suprasti, kad masalų efektyvumas priklauso ir nuo metų laiko, vandens lygio, srovės stiprumo ar kitų gamtinių sąlygų.
Taigi, pereiname prie konkrečių kuojų mėgstamiausių „patiekalų“.
TEŠLOS (naudojami kabliukai nuo Nr. 10 iki mažiausių dydžių)
Tešla yra angliškoji kuojų žvejų klasika. Vaikystėje tešla buvo ir mano mėgstamiausias masalas, tiesa, gaudant aukšles (nes musės lervų tais laikais nusipirkti nebuvo galimybės).
Tik atkreipiu dėmesį, kad mūsų kraštuose tešla dažniausiai būdavo gaminama kvietinių miltų pagrindu, pridedant įvairiausių pagardų. Kitaip tariant – pas mus buvo paplitusi miltinė tešla. O anglų naudojama tešla gaminama minkytos duonos pagrindu.
Autorius teigia, kad tešlą kuojos noriai ima visuose telkiniuose, bet kuriuo metu. Tešlos ruošimo būdų būta įvairių, į ją prireikus būdavo dedami dažikliai ar kvapikliai (pvz., anyžiai).
Rekomenduojamas paprastas duoninės tešlos paruošimo būdas (cituoju):
„Paimti riekę sudžiūvusios duonos, pašalinti plutą, pamirkyti duoną vandenyje ir kruopščiai ją išmirkyti. Toliau, švariomis rankomis, išspausti visą vandenį ir išminkyti duoną į tešlą. Svarbu, kad tešla būtų tinkamos konsistencijos – vidutiniškai standi, tačiau ne per daug standi.
Nugnybkite mažus gabalėlius pagal poreikį ir suspauskite juos ant kabliuko, kad kabliuko smaigalys iš tešlos kyšotų labai nedaug – ne tiek, kad būtų pastebimas, bet tiek, kad jį būtų galima pajusti.
Kiti žvejai tešlą gamina tuo pačiu būdu, bet minkydami duonos minkštimą prideda miltų. Naudojant šį metodą reikėtų būti atsargiems, kad tešla netaptų tokia standi, jog trukdytų kabliukui įsmigti.
Pagaminta tešla turėtų būti laikoma švariame baltame audinyje arba popieriaus gabalėlyje.
Prieš gaminant tešlą rankas visada reikėtų nusiplauti, ypač jei rūkoma, nes net menkiausias tabako kvapas gali atbaidyti žuvis.“
Dalis patyrusių žvejų tikėjo, kad geriausia tešla gaunama gaminant ją prieš pat žūklę, jau būnant prie vandens. Jie pašalindavo plutą nuo duonos riekės (pageidautina, dienos ar dviejų senumo), minkštimą įdėdavo į švaraus balto lino skiautę, tada kelioms sekundėms pamirkydavo vandenyje ir kokias penkias minutes minkydavo duonos minkštimą, kol gaudavo elastingą tešlą.
Kai kas įsigudrindavo tokią tešlą pasigaminti ir iš sausainių. Tešla dažnai būdavo pasaldinama cukrumi arba medumi. Taip pat būdavo dedami įvairūs skonio ir kvapo priedai, parduodami žūklės parduotuvėse.
Kartais tešla būdavo dažoma ryškiai raudona ar geltona spalva, nors pats autorius teigia savo praktikoje nepastebėjęs jokio pranašumo dėl tešlos spalvos.
Daug ginčų tarp žūklės ekspertų kildavo dėl geriausio tešlos gabalėlio dydžio. Vieniems patiko maždaug žirnio dydžio tešlos rutuliukas, kiti dėdavo net lazdyno riešuto dydžio tešlos rutuliuką. Dar kiti mėgdavo ant kabliuko dėti atgnybtą netaisyklingos formos tešlos gabalėlį.
Autorius siūlo tiesiog eksperimentuoti, ieškant optimaliausio varianto. Verta bandyti įvairių formų ir dydžių gabalėlius. Ganėtinai saugus pasirinkimas būtų skaidriame vandenyje naudoti mažesnius tešlos gabalėlius, o drumstame – didesnius.
Tešlą kuojos griebia staigiai ir aktyviai, tad pakirsti reikia vos pastebėjus menkiausią plūdės judesį. Tešla – tai masalas, kuris labai lengvai „nunešamas“ nuo kabliuko, todėl tuščių kibimų netrūksta.
DUONOS PLUTA (naudojami Nr. 10–12 kabliukai)
Dar vienas kuojų masalas iš duonos – duonos plutos gabalėliai. Asmeniškai teko gaudyti šiuo masalu Neryje, bet taikinys būdavo šapalai, gaudomi nuo vandens paviršiaus (didelis plutos gabalėlis yra plūdrus masalas).
Netgi toks iš pažiūros paprastas masalas būdavo ruošiamas įvairiausiais būdais:
* Vienas būdas – nuo seno duonos kepalo apačios nupjauti plonas juosteles, kurias sudarytų maždaug pusė plutos ir pusė minkštimo. Juosteles uždengti drėgnu (ne šlapiu) audiniu, suspausti tarp dviejų lentų, ant viršaus uždėjus sunkų svorį, ir palikti kelioms valandoms. Tada supjaustyti juosteles mažais, į kauliukus panašiais kubeliais.
* Kitas būdas – nuo seno duonos kepalo apačios nupjauti tokias pat juosteles ir sudėti jas į dėžutę. Prie vandens juostelę trumpam pamirkyti ir tada pagal poreikį atgnybti arba atkąsti mažus gabalėlius. Dėžutėje juostelės išlieka drėgnos. Teigiama, kad šiuo būdu ruošiant pluteles geriau masalo gabalėlius atgnybti ar tiesiog atkąsti, kad jie būtų netaisyklingos formos. Tai neva pagerina masalo efektyvumą – turbūt žuvims jis atrodo natūraliau.
* Dar vienas metodas – išmirkyti seną duonos kepalą, supjaustyti jį juostelėmis, o tada juosteles supjaustyti į kauliukus panašiais kubeliais, visiškai neišspaudžiant vandens.
Pjaustant plutos gabalėlius kabinimui ant kabliuko, reikia prisiminti, kad jie vandenyje išbrinks, todėl juos reikėtų pjaustyti mažesnius.
Nenaudojant dažų, kelis spalvų derinius galima gauti tiesiog naudojant skirtingų rūšių duoną. Teigiama, kad kuojoms patinka bet kurios rūšies duonos plutos gabalėliai.
Kabliukas gali būti Nr. 10 arba Nr. 12. Jis pirmiausia perveriamas per plutą, o tada išvedamas per minkštimą. Kaip ir tešlos atveju, kabliuko smaigalys turėtų šiek tiek kyšoti.
Būdavo įprasta ant valo, maždaug porą colių virš kabliuko, užspausti mažytį svarelį, kad masalas išliktų po vandeniu.
MUSĖS LERVOS
Anglai yra labai išplėtoję žūklę musės lervomis. Jos jau tais laikais, kai buvo parašyta Parkerio knyga (t. y. beveik prieš šimtmetį), būdavo parduodamos žūklės parduotuvėse.
Nors dauguma žūklės specialistų, kurie lervas naudodavo nuolat ir dideliais kiekiais, jas veisdavo patys.
Pacituosiu knygoje aprašytą lervų veisimo būdą, naudotą tais laikais:
„Jei norite išveisti musės lervų, gaukite nudvėsusią žuvį arba gyvūną ir pakabinkite lauke, nuošalioje vietoje. Jį greitai apsės musės.
Po mėsa padėkite indą su smėliu, į kurį sukris lervos. Per kelias dienas, jei smėlis kartkartėmis pakeičiamas, lervos pačios išsivalys ir bus paruoštos naudoti.
Tačiau jų veisimas yra purvinas reikalas, o smarvė – ne juokai.“
Autorius musės lervas (nesvarbu, ar pirktas, ar paties užaugintas) rekomenduoja laikyti smulkiame smėlyje, vėsioje vietoje. Tinkamai jų neprižiūrint galima sugadinti masalo efektyvumą.
Musės lervos kabinamos perveriant jų odelę, kad lerva ant kabliuko išliktų gyvybinga ir judri.
Lervas dažydavo jau ir tais laikais, taip pat kaip ir dabar. Populiarios spalvos – geltona, raudona, šviesiai rausva.
Musės lervas kuojų žvejai taip pat labai vertindavo ir teigė, kad tai mirtinai efektyvus masalas kuojoms praktiškai visais metų laikais, beveik visuose telkiniuose.
Tik reikia eksperimentuoti, ieškant efektyviausio jų naudojimo būdo. Kartais gerai dirba vos viena musės lerva, užnerta ant kabliuko, o kartais reikia didelę lervų „kekę“ sunerti ant didelio (kartais net Nr. 6) kabliuko.
VIRTI KVIEČIAI IR PERLINĖS KRUOPOS (naudojami Nr. 10–14 kabliukai)
Šie masalai ir pas mus buvo labai populiarūs, nes lengvai gaunami ir paruošiami.
Atsimenu senuosius Neries žvejus, kurie žvejodavo kuojas iš valties naudodami tik kviečius ar perlines kruopas. Jomis ir jaukindavo, ir gaudydavo.
Autoriaus teigimu, virti kviečiai yra puikus masalas kuojoms vasarą ir rudenį. Kai kuriose upėse žvejai teikia jam pirmenybę prieš visus kitus masalus, kitose jis mažai naudojamas.
Rekomenduojamas paruošimo būdas:
„Norėdami paruošti kviečius, pirmiausia pamirkykite juos vandenyje kelias valandas. Tada virkite ant mažos ugnies, kol grūdai pradės skilti ir pasirodys balta šerdis.
Dabar jie paruošti naudoti. Kabliuko smaigalį reikėtų įdurti per luobelę ir išvesti per minkštąją dalį, nebent ant kabliuko naudojamas daugiau nei vienas grūdas.
Geras būdas paruošti kviečius – troškinti juos piene, o ne vandenyje. Tai neleidžia kviečiams patamsėti.
Mažiau rūpesčių keliantis ir lygiai toks pat efektyvus paruošimo būdas – suberti kviečius į termosą, pripildant maždaug trečdalį jo talpos, ir užpilti verdančiu vandeniu. Palikite trims valandoms arba šiek tiek trumpiau, ir kviečiai bus visiškai išvirę.“
APSIUVŲ LERVOS (CADDIS GRUBS)
Pastabesni žvejai tikrai turėtų žinoti apsiuvas. Tai nedideli vandenyje gyvenantys kirminukai, pasigaminę aplink savo kūnelį namuką iš smulkių akmenukų ar pagaliukų, iš kurio kyšo tik lervos galva ir priekinės kojos.
Tai geras pačios gamtos patiektas masalas kuojoms. Tik reikia nepatingėti jų prisirankioti prieš žūklę.
Bepigu anglams, nes pas juos net apsiuvų lervų kai kuriose žūklės parduotuvėse būdavo galima nusipirkti. Arba, jų užsakius, vietiniai berniūkščiai už nedidelį mokestį greitai pririnkdavo.
Pas mus šį masalą teks rinkti pačiam :)
Kaip rašo autorius, labiausiai jam patinka verti vieną arba daugiausia dvi apsiuvas ant mažo arba vidutinio kabliuko (Nr. 8–14).
Vasaros mėnesiais kai kurios žuvys ims apsiuvą net tada, kai neims nieko kito.
VAPSVŲ LERVOS
O čia jau mums tikra egzotika. Bet angliškoje žūklės literatūroje tai gana dažnai aprašomas masalas.
Tiesiog pacituosiu, ką autorius rašo apie šiuos gyvius. Nemanau, kad mūsų kraštuose kažkas naudos tokį masalą:
„Šios lervos turėtų būti troškinamos garuose arba kepamos. Natūralios būsenos jos yra pernelyg minkštos, kad būtų galima užmauti ant kabliuko jų nesuardant, nors kartais naudojamos ir neapdorotos.
Tokiu atveju geriausios yra geltonos lervos, dar neturinčios nei sparnų, nei kojų.
Labiau išsivysčiusios lervos, jau turinčios matomas kojas ir sparnus, taip pat pats korys gali būti naudojami kaip jaukas.
Vapsvų lervomis žvejojama tokiu pačiu būdu kaip musės lervomis ir apsiuvomis.
Norint lervas apdoroti garuose, korį reikia įdėti į stiklainį, o stiklainį – į karštą vandenį ir kaitinti, kol lervos taps reikiamo tvirtumo.
Jei lervos kepamos, reikalinga nekaršta orkaitė. (Kabliukai Nr. 8–14.)“
SLIEKAI (naudojami Nr. 6–12 kabliukai)
Čia jau absoliuti žūklės klasika, ir apie sliekų naudojimą galima per daug nesiplėsti.
Nors nemanyčiau, kad sliekas yra efektyviausias masalas kuojoms. Autorius irgi neapibūdina slieko kaip itin gero masalo kuojoms.
Jo teigimu, didelio slieko gabaliukas gali būti geras masalas didelėms kuojoms gaudant stiprioje srovėje, ypač per potvynius, kai vanduo aukštas, drumzlinas, o srovė labai stipri.
VANDENS ŽOLĖS (ŽALĖSIAI)
Šiek tiek egzotiškas masalas, nors esu apie jo naudojimą skaitęs ir senesnėje lietuviškoje žūklės literatūroje.
Nežinau, ar šiais laikais kažkas dar praktikuoja žūklę ant kabliuko kabindamas žolių kuokštelį.
Pacituosiu autoriaus apibūdinimą ir rekomendacijas šiam masalui:
„Karštu oru galima pamatyti žuvų, ypač kuojų, prisirijusių vandens žolių. Kartais iš jų burnų net kyšo žolių galai, o išskrodus žuvį galima rasti pilną skrandį žolių.
Pirmiausia būtina surasti tinkamų žolių. Viena rūšis, vadinama šilkine žole, yra plona ir minkšta. Ji auga ant užtvankų pakopų, senų polių ir panašiose vietose. Ši žolė sodriai žalios spalvos, tačiau ištraukta iš vandens greitai paruduoja.
Žuvys taip pat maitinasi kitos rūšies žolėmis, kurios plūduriuoja dideliais lopais vandens paviršiuje.
Surinkite nedidelį kiekį bet kurios iš šių žolių, įdėkite jas į masalų dėžutę ir įpilkite vandens.
Apvyniokite žolę aplink kabliuką (tarkime, Nr. 12), palikdami laisvus, išsikišusius galus, kurie, atrodo, žuvims yra labai patrauklūs.
Jaukinimas tokiomis aplinkybėmis nebūtinas.
Buvo iškelta mintis, kad ypatingą žolės patrauklumą žuvims lemia ne tiek pati žolė, kiek joje gyvenantys smulkūs vabzdžiai, vėžiagyviai ir mikroskopiniai organizmai.“
TRŪKLIO LERVOS (BLOODWORMS), MUSĖS, VABZDŽIAI IR KT.
Autorius rašo, kad kartais negyvos musės ar kiti vabzdžiai gali būti labai efektyvus masalas.
Bet asmeniškai tokius dalykus laikyčiau egzotika. Per daug vargo būtų prisirinkti didesnį kiekį tokių masalų, ir ne pats maloniausias tai užsiėmimas.
O štai uodo trūklio lervos (toliau vadinsiu mums įprastu terminu – matyliai) – visai kas kita.
Naudojamos su itin mažais kabliukais (Nr. 16–22), tai labai subtilūs masalai.
Jas anglų žvejai dažniausiai patys išsiplaudavo iš dumblo, nors tai nebuvo labai mėgstamas anglų masalas, priešingai nei žemyninės Europos žvejų.
Mums pasisekė, kad dabar šių masalų galime nusipirkti žūklės parduotuvėse.
Štai ką autorius rašo apie matylių laikymą:
„Jas galima išlaikyti geros būklės laikant vėsioje, tamsioje vietoje, inde su vandeniu, kurio turi būti tiek, kad apsemtų lervas.
Vykdami žvejoti, perkelkite jas iš indo į dėžutę su sudrėkintu smėliu arba sudrėkintomis arbatžolėmis.
Trūklio lervos visada turėtų būti laikomos drėgnai.“
KANAPIŲ SĖKLOS
Paskutinis iš knygoje aprašomų masalų kuojoms. Nors ir keliantis dviprasmiškų emocijų.
Knygoje rašoma, kad yra žmonių, prieštaraujančių kanapių sėklų naudojimui. Jų argumentas – žuvys taip pripranta prie kanapių, kad į nieką kitą nebežiūri. Kiti teigė, kad kanapės žuvims kenksmingos. Kai kuriuose telkiniuose jų naudojimas net buvo uždraustas.
Autorius aprašo įdomų faktą, kad jo laikais kanapių naudojimas žūklėje buvo tapęs tiesiog manija, tačiau dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Anglijoje apie jas niekas nežinojo. Belgų pabėgėliai atnešė šią madą ir atskleidė, kad kanapės gali būti labai efektyvus masalas kuojoms.
Nežinau, ar kanapės tikrai veikia žuvis kaip narkotikas. Manau, čia pasakėlės.
Apskritai mums kanapių naudojimas asocijuojasi su kuojų jaukinimu. Naudoti kanapių grūdelius kaip masalą ant kabliuko – labai nelengvas užsiėmimas, ir jis mūsų kraštuose tikrai nėra populiarus (jeigu apskritai praktikuojamas).
Autoriaus rekomenduojamas kanapių paruošimo ir naudojimo būdas:
„Norėdami paruošti kanapes, į mažą puodą, iki pusės pripildytą vandens, suberkite pusę pintos sėklų ir užvirinkite ant dujinio degiklio.
Vandeniui užvirus, sumažinkite liepsną ir leiskite kanapėms kelias minutes virti ant silpnos ugnies, kol sėklos prasiskels ir pasirodys balta akutė arba daigas.
Tuomet praplaukite sėklas šaltu vandeniu. Taip paruoštos kanapės tinka tiek masalui ant kabliuko, tiek jaukinimui.
Kitas būdas – pamirkyti kanapes šaltame vandenyje maždaug porą dienų, kol sėklos prasiskels ir pasirodys baltas daigas. Kanapės greitai surūgsta, todėl ilgiau nei dieną ar dvi neišsilaiko.
Norėdami užmauti kanapės sėklą ant kabliuko, galite labai švelniai įsprausti kabliuko linkį į prasivėrusią sėklos siūlę, šalia daigo, kad sėkla laikytųsi ant kabliuko linkio.
Kitas būdas – įdurti kabliuko smaigalį šalia daigo ir išvesti jį kitame prasivėrusios siūlės gale. Pastaruoju būdu masalas laikosi tvirčiau, todėl kartais galima pagauti vieną žuvį po kitos net nekeičiant sėklos.
Kanapėmis galima pagauti žuvų beveik bet kuriame gylyje, tačiau didesnių žuvų dažniausiai verta ieškoti arčiau dugno. Kanapėmis galima žvejoti ir tiesiai ant dugno.
Žuvims taip pat nerūpi, ar kabliukas matomas, ar ne. Vos įmetus saują sėklų kaip jauką, kuojos dažnai pašėlusiai puola paskui jas. Tiesą sakant, įprastos kuojų žūklės taisyklės tokiais atvejais dažnai tiesiog nebegalioja.
Valą geriau pasunkinti apsukant jį švinine viela, nes skelti švininiai svareliai savo išvaizda taip primena kanapių sėklas, kad kuojos juos supainioja su masalu ir sukelia netikrus kibimus.
Patartina naudoti gana didelę plūdę. Mažiau jautri plūdė į kibimą reaguoja lėčiau, todėl žvejui lengviau laiku pakirsti žuvį.
Kibimai žvejojant kanapėmis yra gana išskirtiniai. Plūdė paprastai staigiai neria žemyn, panašiai kaip šapalų kibimo metu. Kartais ji panardinama vos po vandens paviršiumi, o kartais – net pėdą giliau.
Retkarčiais kuojos pačios pasikerta ant kabliuko su kanapės sėkla, todėl žvejui belieka ištraukti žuvį. Tačiau dažniausiai tinkamai pakirsti būna itin sunku.
Dar viena kliūtis – nepaprastai greiti kibimai. Paprastai praleidžiama gerokai daugiau kibimų, nei pavyksta realizuoti.
Tačiau viena aišku – kanapės sukelia kibimus.“
Bus daugiau...
ANKSTESNI SERIJOS STRAIPSNIAI:
1. Eric Parker „Fine Angling for Coarse Fish“ – knyga, kuri žymi modernios žūklės pradžią
2. Iš E. Parkerio knygos: šimtmečio senumo įžvalgos apie kuoją - atsargią ir kaprizingą žuvį
3. E. Parkerio knygos analizė - kuojų žūklėje naudoti įrankiai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą